Savo namuose mes gyvename apsupti daugybės daiktų - reikalingų ir nereikalingų, mažų ir didelių, vertingų ir nelabai, naujų ir atgyvenusių savo laiką...Gaištame savo laiką juos tvarkydami, valydami, perdėliodami iš vienos vietos į kitą... Kartais pasiryžtame atrinkti tuos, kuriuos žadame išmesti. Tačiau dažniausiai pagailime ir vėl viską dėliojame iš naujo...Ir gaila juk ne be reikalo. Kiekvienas daiktas – kaip ir žmogus – turi savo istoriją...Ir gaila būna, ko gero, ne paties daikto, o jo istorijos, kuri dažniausiai būna susijusi su mumis...  Kalėdų bendrystę „Ateities“ progimnazijos mokytojai nutarė pajusti per parodą „Vieno daikto istorija“. Į biblioteką buvo sunešti daiktai, kurie namuose yra tarsi šventi. Kiekvienas iš jų turi savo ypatingą istoriją, kuri atskleidžia ir dalelę šio daikto savininko asmenybės. Taip į parodą atkeliavo daiktas – prisiminimas, daiktas – artimo žmogaus atminimas, daiktas – pažintis, daiktas – kolekcijos dalis, daiktas –  vaikystės simbolis, daiktas – paslaptis...Vienon krūvon sutilpo daug „jautrių“ daiktų, pasakojančių dar jautresnes savo atsiradimo istorijas. O kol daiktas keliavo į parodą, jo savininkui teko padaryti reviziją ne tik tarp daiktų, bet ir savo atmintyje bei širdyje. Nepabūgta atverti savo namų duris ir per vieną brangų/įsimintiną/savotišką daiktą pakviesti kolegas į savo namų daiktų pasaulį. Į mokytojų pasaulį kitaip pažvelgė ir mokiniai, lankę parodą. Kiti net stebėjosi, kad jie, mokytojai, gyvena taip pat ir saugo beveik tokius pat daiktus kaip ir jų tėvai ar seneliai...Galbūt dėl to ir parodos atsiliepimai taip pat nuoširdūs ir jautrūs: „Kažkaip ir kažkodėl sujaudino...“, „Močiutė žiūrėdavo į tokį laikroduką ir man sakydavo: zars mama pareis...“, „Pažiūrėti, pasirodo, neužtenka, reikia ir skaityti...“, „Nepagalvojau, kad tai gali būti svarbu...“, „Gerai, kad ir mokytojai rengia parodas...“, „Kažkuo netikėta ir kažkaip kalėdiškai trapi paroda“...
 Taigi – kartais daug žodžių nereikia. Vienas daiktas ir trumputė jo istorija kartais daugiau pasako apie žmogų ir jo pasaulį, nei pats žmogus apie save taip papasakotų – tokia  „Ateities“ progimnazijoje vykusios mokytojų parodos „Vieno daikto istorija“ išvada. Per savo namų dalelę pažinome vienas kitą arčiau ir ramiai dabar laukiame Kalėdų...

Pro beišeinančio rudens darganą, niūrų šaltmetį -- į tikrąją Šviesą ir Šilumą. Telšių „Ateities“ progimnazijos bendruomenė šį vakarą susibūrė į tradicinį adventinių vainikų pynimo ir amžinųjų vertybių apmąstymų vakarą „Kaliedu belaukont - Švėisuos keliu“. Kiekvienas vakaro dalyvis pridėjo po savo rankų ir širdžių šilumos dalelę į vieną bendrą ir prasmingą Mokyklos adventinį vainiką, kartu įprasmindami besibaigiančius Žemaitijos metus, palaiminti prelato Juozo Šiurio bei jo išmintingo žodžio palydėti į Advento laukimo šviesą. Kartu praleistas laikas ir malda - įprasminta bendrystė.